Jų dar pagamins daugiau — tada ir daugiau atsiųsiu. Pačio Arteko dar nemačiau. Tikra begalvių tautelė… Gintaras jau visai rimtai ruošiasi iš čia išsikelti. Dabar aš Gurzufe. Seliukaitei Lietuvos kraštotyros draugija tapo viena svarbiausių etninės kultūros srityje veikiančių visuomeninių organizacijų.

Tad kaip Jūs abu žiūrite į paradoksalią šiandienos situaciją: kai Jūsų gerbėjai, adoratoriai pagal mąstymo, jausenos parametrus negali Jūsų nei suprasti, nei išgyventi, vis dėlto vadina Jus savo mokytojais, kumyrais? Kiek apskritai literatūriniame gyvenime lemia kultūrinis mitas ir kiek — autentiška kūryba? Šiuo atveju vėl kreipiuosi į V. Bložę —A. Puškino vertėją. Juk, tarkim, daugeliui profesionalų didesnis yra V.

Ir pabaigai — kiek provokacinis klausimas.

IMBIERAS - riebalų DEGINTOJAS

Bložės asmeninę patirtį, išreikštą jo kalba. Kaip V. Bložė, jau istoriškai įvardytas novatorius, o ir pats savo avangardinius siekius įvardijęs, galėtų motyvuoti N. Miliauskaitės novatoriškumą šiandienos kontekste? Valdas Kukulas Nijolė Miliauskaitė: 1. Kaip skirtingai viskas atrodo — Tau, Valdai, ir man. Atleisk, bet man sunku suprasti Tavo požiūrį į nespausdinimą. Juk neišspausdintas, niekieno neperskaitytas eilėraštis lyg ir neegzistuoja? Kažkodėl dauguma man žinomų rašytojų labai skaudžiai reaguoja į nespausdinimą, o dailininkai — kad niekas neperka jų paveikslų.

Nesame tokie, kaip tas daug kam girdėtas zeno vienuolis, kuris sunaikina tik ką parašytą eilėraštį. Manyčiau, visa laimė, kad ne visi zen budistai ir daosai taip elgėsi. Šiaip ar taip — tas zeno vienuolis galėjo ir nenaikinti savo eilių, tai buvo jo laisva valia, jo pasirinkimas. O čia juk prievarta. Žinojau tik tiek, kad tai puiki poezija ir kad tą knygelę būtinai turiu gauti kartais mergaitės turi neblogą intuiciją ir jaučia tikrą poeziją, nors ir nesugeba išreikšti to žodžiais.

Po to — maždaug dešimt metų, kai redakcijos kratyte kratėsi Vytauto eilių, o leidykla niekaip nesutiko leisti naujų eilėraščių knygos.

Kas kiek laiko išgirsdavom, kad iš straipsnių periodikoj išbraukiama jo pavardė. Tokia jau mūsų patirtis — visai nesidžiaugiau nešdamasi atmestus Vytauto eilėraščius. Tik pristatė tuos eilėraščius S. Geda, kuris jau buvo man didelis autoritetas po diskusijos apie jo poeziją, po to, kai V. Daujotytė gynė jį. Manyčiau, kad mano eilėraščių niekas labai ir nepastebėjo, ir nekreipė dėmesio — ar maža mergaičių rašo eiles?

Pats puikiai žinai, kas iš to išeina. Todėl gal ir nepatyriau kokių nors ypatingų, tiesioginių ideologinių reikalavimų. Rašiau kaip rašėsi. Dalyvaudavau studentų konkursuose, studentų laikraštis spausdino, o A. Masionis pakvietė į jaunųjų sekciją. Taip jau susiklostė, kad atsidūriau greta Vytauto.

Kadangi Vytauto poezija man visada buvo ir yra svarbiau, nei mano, vienu metu apsisprendžiau mesti rašymą nors būtent tada jau buvau pradėjus apčiuopti, kad galėčiau rašyti. Viską nulėmė tai, kad neturėjom ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio, bastėmės iš vietos į vietą, nežinodami, kur dingsim po mėnesio ir apskritai kas su mumis bus. Kadangi Vytauto nespausdino, nemačiau jokios prasmės terlioti popierių. Ta tyla, nerašymas, — man askezės j ir mokymosi metai.

Esu juk Vytauto mokinė: būdama greta jo, buvau kaip pameistrys prie meisterio. Tačiau Vytautas niekada neturėjo tikrų tylos periodų: visada rašė ką ar vertė, tik buvo nespausdinamas. Deja, neišmanau, kokia turėtų būti knygų leidybos politika. Gal reiktų mokytis iš skandinavų? Nei aš matau tuos gerbėjus ir adoratorius, nei ką! Vėl mudu, Valdai, labai skirtingai žiūrim į tą pačią realybę.

Esu ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio, kad svarbių svarbiausia — kūryba. Gali sau būti koks nori triukšmadarys, bet jeigu nieko geresnio neparašysi?. Neatimkim duonos iš kritikų. Tas, kas praktikuoja jogą, žino neturįs prisirišti prie savo veiklos rezultatų. Taip ir poetas. Vytautas P. Bložė: 1. Gal ir nebevertėtų nieko pridurti prie to, ką čia Nijolė išsipasakojo.

Poezijos pavasaris 2000

Tiek tik, kad dabar tarsi ilgiuosi tų laikų, kai galėjau rašyti, nė negalvodamas ką nors skelbti. Kokia ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio Negalioja tau nei cenzūra, nei terminai, nei kritikos murmesiai ar liaupsės. Esi kas esi. Rašai va banque — gal viso to nė neliks.

Arba išeis tik post factum. Dėl to amžinai dėkingas lieku pirmiesiems savo gerbėjams, pamėgusiems mano itin privačias rašliavas — M.

Martinaičiui ir S. Kas iš to, galvojau, kad dūli stalčiuose? Dėl to kurį laiką iki Nijolės, trečiojo ir ištikimiausio gerbėjo ir bičiulio net vieną kitą įnoringesnį rankraštį ar net paruoštą leisti knygą palikdavau Marciui arba Sigitui, kad duotų kam ir pasiskaityti. Negalėčiau tvirtinti, kad manęs visai nespausdino. Sykį per metus — tai tikrai, t. Geresnieji dažniausiai būdavo eliminuojami. Rašyk, kaip rašo visi, ir būsi spausdinamas. Reikėjo ožiuotis, nes kaip rašo visi — aš ir mokėjau, ir būčiau galėjęs žiūr.

Dėl ko kentėjo ir mano artimieji: žmona, motina, dar ilgai negavusi po Sibiro pensijos. Dabar nelabai yra kada eiliuoti: tenka atsakinėti kaip šiuo atveju į klausimus, susirašinėti su vertėjais, leidėjais. O tai jau darbas pripažinimui, laurams puikybei.

Nemoku atsakinėti į klausimus. Bent jau numeruota tvarka. Tad dovanok, kad į pirmąją Tavo antrojo klausimo dalį per aklumą? O šiaip labai pritariu Tavo mintims. Išleisti knygą labai ir labai nelengva. Niekas jos nelaukia. Įteikus, paruošus prieš 20 ar daugiau metų rašytą ir net sau pačiam neleistą skaityti rankraštį — mirtina tyla.

Neskubama su dotacija, arba gauni tik dalį jos. Parašyti knygą reikėdavo gal pusmečio kartais, ypač Palangoje, kartais ir kelių savaičiųo išleisti — vidutiniškai — trejeto metų. Savigarba neleidžia belstis paramos į verslininkus. Tikėjausi, kad mano plunksna nebe privati nuosavybė… 3.

Čia rimta, neįprasta ir paskubom neaptariama problema. Tiek tik, kad tikslinti svarbu ne vien prozodiją iš kinų, vietnamiečių, net prancūzų ar suomių — kaip? Kitaip poeziją, jeigu ji tikrai gera, reiktų laikyti neišverčiama. Tačiau vertėjo tikslas turėtų būti — visom įmanomom priemonėm — ta pačia medžiaga, ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio, iš dalies ir stiliumi — atkurti svarbiausia: estetinį įspūdį, grožį, virš eilučių plevenančias prasmes: kad būtent ši virš eilučių švytinti originalo aureolė liktų įmanomai ta pati, o jei originalas per pavydėtiną pavyzdingumą ar pagarbią chrestomatizaciją jau kiek ir aptriušo — įkvėpti savo paties alsavimo.

Tai, aišku, rizika. Bet ir gyvybės garantija. Esu tolerantiškas kitaip rašantiems ar verčiamiems. Visad mėgau gerus prozodininkus: J. Vaičiūnaitę, J. Juškaitį, T. Venclovą ir kai dar o ir dabar! Ar sėdėjimas padeda numesti riebalus vertinu klasikinius Just. Marcinkevičiaus vertimus: jis vienas patikimiausių mūsų vertėjų.

Nors pats moki puikiai rašyti ir skaudžiai intymią lyriką. Pirmąkart girdžiu, kad aš tiek daug reiškiu jaunajai kartai. Spaudoj to nepastebiu, niekas pernelyg manęs nemini. Gal tai nuošalesnių pokalbių kavinių, privačių susibūrimų ataidai, kurie, ačiū Dievui, manęs nepasiekia. Vėl būsiu sumaišęs klausimų numerius, todėl vėl prašau atleisti. Džiaugiuos, kad išgriebei iš mano improvizuotų postringavimų, jog viską lemia asmenybės branda. Pokalbyje su K. Bet pabūgau būti pernelyg pretenzingas.

Nastopką paruošti klausimus, kad lyg ir pastūmėtas kaip Tavo dabar būčiau atviraširdžiauti. Nors nutylėjimas kartais yra gražesnis, juoba iškalbingesnis. Vėl susipainiojau. Tyla gera byla turėtų būti skirta penktajam klausimui. Vienas iš Nijolės nuopelnų būtų tai, kad patetikų, abstrakcijų, hepeningų ir performansų laikais triūsėsi — gyvenimo virtuvėje, poezijos gyvastyje, — buvo arti kasdienybės: darbų, vargų, rūpesčių.

Iš naujų archyvų Henriko Nagio laiškai Liudvikui Jakimavičiui Skaityti Iš naujų archyvų Henriko Nagio laiškai Liudvikui Jakimavičiui Henrikui Nagiui šiemet būtų sukakę 80, aš pernai persiritau per keturiasdešimties slenkstį.

  • Poezijos pavasaris | Lietuvos rašytojų sąjunga
  • Patinka 0 Lietuvos kultūros bendruomenė neteko rugpjūčio 26 dieną po sunkios ligos mirusios darbščios ir talentingos kultūrologės, etninės ir regionų kultūros strategės, redaktorės, Jono Basanavičiaus premijos laureatės, ilgametės Kultūros ministerijos darbuotojos Irenos Seliukaitės, praneša Kultūros ministerija.
  • Greitai bet saugiai mesti svorį
  • Мы переходим из полностью бесполого состояния к зрелости за очень короткий период времени.
  • Bomba riebalų degintojas
  • Šlaunų lieknėjimo procedūros

Atrodytų, ką tokie gali susirašinėti, susišnekėti — visiškai skirtingos patirtys, sportininkų terminu — skirtingos svorio kategorijos… Mūsų pažintis ir draugystė užsimezgė lygiai prieš dešimtį metų, kai aš viešėjau Kanadoj.

Grįždamas Lietuvon pro Montrealį užsukau pasišnekėti pas poetą. Tai prakalbėjome bene 10 dienų. Po to tie pašnekesiai tęsėsi laiškais ir vėl gyvai, Nagiams dusyk viešint Lietuvoje. Po paskutinio vizitoir blogėjant sveikatai, į laiškus poetas dažniausiai atsakinėdavo telefono skambučiais. Teisindavosi, kad sunku rašyti, kad labiau norisi girdėti gyvą balsą.

Čia skelbiami laiškai kupiūruoti labai minimaliai. Kai kuriems dalykams dar neišmušė viešo skelbimo valanda tokių trumpinimų tik keletaskai kas trumpinta skaitytojo labui — tai pastraipos, kurios nebūtų suprantamos be ilgų papildomų asmeninio pobūdžio paaiškinimų.

Liudvikas Jakimavičius Galite ir daugiau mano eilėraščių spausdinti — Sigitas Geda turi visus mano rinkinius. Deja, beturiu po vieną egzempliorių visų savo knygų ir negaliu Jums užrašyti. Mielai padaryčiau tai. VAGA žada išleisti mano poezijos rinktinę, — tada galėsite įsigyti. Tiktai nesuprantu, kodėl toji rinktinė žadama išleisti kitais arba net metais? Apie popieriaus trūkumą žinome, mini jį ir leidykla… Apie Bronių Krivicką ir, ypač, Mamertą lndriliūną galėčiau kai ką parašyti.

Pažinau abu. Mamertą geriau. Galiu atsakyti ir į anketą, tiktai jos neturiu. Daug daugiau apie juos galėtų parašyti Kazys Bradūnas.

Esava geri bičiuliai: galiu jam paskambinti ir pasiūlyti Jums parašyti laišką. Liūnė Sutema Katiliškio archyvą tikrai turi, tiktai nežinau, ar rizikuos jį siųsti. Apie tai Zinai užsiminiau, bet ji man nieko konkretaus neatsakė.

Galite jai parašyti apie tai pats, bus geriau. Ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio karta tik mažą dalį lietuvių literatūros tėra skaičiusi ir gerai google numesti svorio išskyrus Šilbajorį kelių autorių ir kelių knygų arba net apysakų ar novelių interpretacija.

Ir toji jų interpretacija dažnai būna labai suraizgyta, subjektyvi ir užsiiminėja radimu nebūtų dalykų. Yra ir tokių, kurie apie poeziją bendrai nedaug nusimano. Jei norėtumėte kokių vertimų — ir jų turiu.

Vienas jų per Kultūros kongresų praeitų metų vasarą Toronte yra viešai pareiškęs, kad išeivijoje buvę išleista tik trys 3 knygos, kurias jis skaitąs vertomis atsiversti! Aš pats siunčiu Jums kelis eilėraščius, kuriuos galite atspausdinti.

Vienas jų parašytas dar m. Jo mintys tinka ir šiandien: ir ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio, ir pas jus Laiškas rašto seserims ir broliams. Savo laiku pas mus išeivijoje viešpatavo tikra literatūrinė inkvizicija: ne saviškiams nebuvo skiriamos literatūrinės premijos etc… Panašu? Ir iš mano Jums užrašytos kantatos galite, jei nutartumėte taip, spausdinti ką norite.

Tokių, kaip JUS, šiandieną labai labai reikia. Ten tiek daug brangių ir draugiškų jausmų ir žinių. Ačiū Tau ir visiems mano bičiuliams. Rašau, deja, Tau tuos kelis žodžius iš ligoninės. Lapkričio 15 dieną ištiko mane mažas širdies priepuolis. Dar negalutini tyrimai rodo. Tai jau nuo vaikystės turėta, bet iki šiol nežymi yda.

Taigi reikės operacijos. Tvarkysią tą vožtuvą, kaip sako manasai kardiologas. Iš pradžių buvau be galo prislėgtas. Šįryt lyg kiek ir nušvito: žiūriu pro langą į rūškaną saulėtekį virš milžiniškos Montrealio panoramos… Parašysiu daugiau kitą dieną.

Bet Tu, mielas mielas Liudi kaip tave vadina tavo sesuotaip daug padarei: tiek šilumos iš to Tavo laiško. Ačiū Tau už viską, viską, viską. Ir; būk geras, padėkok visiems, mane prisiminusiems ir skaičiusiems ir, tikiuosi, mylėjusiems mano eiles.

ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio

Ypač Sigitui Gedai, Matuzevičiui. Laimonui Noreikai jis puikiai perduoda mano eilėraščius! Atleisk… bet pats tikrai dabar tiek neparašyčiau… Dar skaičiau ligoninėj Tavo, V.

Landsbergio, Bložės ir Gedos eiles. Po truputį, po lašą, kaip vaistus. Poezija padeda… Dabar jau visai pavargau ir galva apsunko. Bet Tu paspausk ranką visiems jauniems mano broliams, visoms mano jaunoms seserims, poetams, žodininkams, pasveikink Vilnių ir Lietuvą, ir visus, kurie myli ją labiau už duoną, auksą, šlovę, kurie ją myli tik todėl, kad ji viena tokia paprasta, tokia graži ir žalia, tokia vargana, bet ir tokia nuostabi, tokia visos meilės verta, tokia sava ir vienintelė, vienintelė, sava ir svaigi.

Kada operuos mane, dar nežinau. Gal po mėnesio?. Kol tą mikrobą — bakteriją likviduos, didesnės operacijos atidėtos. Operacija bus didesnė, negu Tau iš ligoninės rašiau — atrodo, jie nori visas kraujagysles pakeisti ir dar vožtuvą sutvarkyti.

Žodžiu, tikras kanalizacinis remontas. O kaip gi Tu jauties? Gal pagavai upėtakių su tais naujais įtaisais? O rupūžė Gorbis, atrodo, laikysis iki paskutiniosios, kol ta jo imperija velniop nueis.

ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio

Nenori derėtis. O tas kvailys Bushas dar vis jį ir Kremlių paramsto. Vieną reikalą norėjau, kad padarytum. Aš ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio Tave varginu. Neatsimenu, ar minėjau, kai čia kalbėjova, kad Vytautas Karalius man maždaug prieš metus iš Vakarų Berlyno atsiuntė tokį savo rinkinį manuskriptą eilių, straipsnių ir aforizmų, vokiečių, anglų ir prancūzų kalbosna išverstų.

Kalbėjausi su kai kuriais įtakingesniais savo pažįstamais, bet kol kas efektyvus lieknėjimas ph neišėjo — šiame krašte taip lengvai nespausdina nepažįstamų autorių. Be to, kaip matei, nesu kažkoks biznierius o ir praeityje nebuvau. Be to, sveikata gerokai apribojo mano veiklą. Žodžiu, būk geras, pasakyk jam ir išaiškink kaip nors, kad pasakytų, ką daryti su tais raštais. Aš jam ir pats kelis sakinius parašysiu.

Dabar jau ranka visai nebeišgali tiesiai ir aiškiai rašyti. Aš Tave vis prisimenu tokį šiltą, meilų ir gerą meškiną, ir kaip Tu miegojai ant tos siauros sofos taip kietai ir saldžiai kaip didelis katinas. Taip norėtųsi Tave vėl pamatyti ir kalbėtis, ir būti kartu, ir kad būtų pavasaris, kad žaliuotų žolė ir žydėtų magnolija ir kitos gėlės, kad mano kregždės būtų grįžusios ir… Betgi tikiu, kad dar susitiksime ir Vilniuje, ir Montrealyje.

Kaip matai, rašau laiškus dabar. Parašiau jau daug kam, ilgai neatsakytus. Tik Bložei vis nežinau kaip rašyti: lyg ir pažįstu jį iš Tavo ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio, iš eilių ir straipsniųbet lyg ir nedrįstu.

Tau esu kalbėjęs apie tai. Tu mane jau žinai, koks esu. Tiesiai kalbu ir į akis. Bet, sakydavo Marius Katiliškis — L.

Šviesių švenčių Tau ir taviesiems, visoms mano seserims ir broliams. Apkabink, ir iki pasimatymo. Henrikas Šeštadienis Montreal — Lasalle Mielas, mielas Liudvikai, jau savaitė praėjo, o rodos, daug daugiau dienų. Kažkaip visa toli, bet ir be galo arti.

Rodos, tos trys savaitės padalijo gyvenimą: 47 metai beveik nieko nebereiškia, o tos trys savaitės tapo tikru gyvenimu. Taip betgi turėjo būti. Man visai nekeista, kad taip yra. Matai, man visa šita egzilio buitis tebuvo laikina, netikra, verčianti tiktai kaip nors ištverti, išsilaikyti, neprapulti.

Nežinia kam dėkui — neprapuoliau. Todėl man buvo taip gera, taip tikra, taip be galo sava Lietuvoje. Ir vaikštau čia, ir sapnuoju naktim Jus visus, ir nebenoriu klausytis vietinių žinių: visa tas pats, lyg nieko nepasikeitė čia — tos pačios kvailystės, rietenos, smulkmenos, ginčai. Svetimas pasaulis dar labiau susvetimėjo. Skaitau vėl išeivijos lietuviškąją spaudą — niekas nepasikeitė ir joje: vis dar gudresnė už kitus etc.

Dar vis tebemoko Lietuvą visokie greimai, mockūnai, venclovos, gustaičiai ir t.

ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio

Liko Vytautas Bložė tas nepaprastas vakaras ir Nijolė tyli, tokia tikra kita Lietuva ir Tavoji Rūta tasai kitas toks savas Vilniusir visa kita, taip neapsakoma kasdieniais žodžiais.

Vilniaus Universitetas, Marcelijus koks kontrastas, palyginus su Vytautu Bložejo žmona Gražina, nepamirštami, TV matyti, bet visiškai ne tokie vaizdai ties Parlamentu, Televizijos bokštu — istorija ir kraujas ir kasdienybė, tapusi kažkokia sakraline Lietuvos ir mūsų dalimi.

ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio

Tai dabar toks pirmas mano laiškas Tau. Jų turėsiu parašyti daugiau ir daug kam, nes nebeįmanoma bus tylėti. Kol juos parašysiu, Tu visus visus visus Juos pasveikink, pasakyk žodį nuo manęs, kad prisimenu Juos daug daugiau: gyvenuesu su jais ir jaučiu, kad dabar tikrai gyvenu.

Iki pasimatymo Tau, Rūtai ir visiems, su kuriais buvo taip nepaprastai jauku ir gera pabūti, pagyventi, pakvėpuoti vėl vieną kartą savo orą. Tavo Henrikas Skaitėva su Birute ir nuogąstavome: ar jaugi tie Vakarai tiktai tokias palaimas tepatieks? Tikra Sodoma ir Gomora ir velniava… Bet žinai, ir šiame amžinos žiemos krašte panaši velniava: užvakar pustė ir šaltis siekė 20 žemiau nulio, o šiandien 6 laipsniai virš nulio ir… lyja.

O kai nelyja, vis tiek drėgmės beveik nuošimčių ore. Kvėpuoji vandeniu, kaip žuvis… Po šio oro pranešimo galima pakalbėti ir apie rimtesnius reikalus. Nuo sausio pradžios taip užsiėmiau laiškų rašymu o jų vis dar kalnelis pūpsokad neturėjau laiko savo rinkinį tvarkyti. Kaip matai, jau kitų metų pradžia… Pavydžiu aš Brazdžioniui ir Bradūnui — jiedu sau pliekia eilėraštį po eilėraščio, rinkinį po rinkinio, kaip iš gausybės rago, o aš čia krapštam ir braukinėju, perrašau ir vėl braukiu ir vėžlio greičiu judu pirmyn.

Reikės rašyti Kazimierui laišką ir klausti jo eiliavimo paslapties. Pakalniškis, sakai, demonstruoja savo žinias toje man įteiktoje anketoje? Jis gi ne vienas: daug dabar tokių yra. Betgi jis žino, ką kalba. O atsakydamas deginti riebalus vyrų sveikata klausimus, kaip matei, atsakiau taip, kaip norėjau ir sugebėjau. Gerai, kad atspausdins METŲ gal trečiame numeryje.

Gerai redaguojamas. Tarp kita ko: nežinau, ar aš esu užsimokėjęs METŲ prenumeratą. Paklausk, kai turėsi kiek laiko. Man rodos, kad pasakiau Vytautui Kaune tų abiejų leidinių neužsakyti, nes užsisakyti nutariau pats iš čia. Jei to nepadariau, padarysiu, kai man parašysi.

Tiktai dar vienas reikalas: kaip man siųsti pinigus? Ar galiu siųsti čekį? Aš iš viso nesioricntiioįu, kaip galima tiesiai į Lietuvos leidyklų ar kt. Su šiuo laišku siunčiu Tau tokį mažą kanadietišką banknotą. Praėjusių švenčių proga. Tikiuos, kad šiuo primityviu keliu Tave tas popieriukas pasieks.

Tada bus galima ir pakartoti šią nekomplikuotą procedūrą. Redakcijon ateinantys taip patarė Birutei: sakė, nueina, nes nebekeliauja pro Maskvą. Tavo motina atvažiavusi atvežė Tavo laišką mums. O Alma tai vis kviečia ir kviečia atvažiuot pas juos. Tiktai man gruodžio mėnesį teko ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio su tokiu kanadietišku pusgripiu, kad net dabar dar vis šniūkščiu ir šniurkščiu.

Pasirodo, ir ši bjauri liga užkrečiama. Tai šią savaite paskiepys apie ketvirtį milijono kanadiečių tiktai Kvebeko ir Ontario provincijose! Grįžęs vėl prie laiško, sėdžiu ir kalbuosi su Tavim, bet be balso ir be rašto. Ir pagalvoju: kaip gera šnekučiuotis, kai matai vienas kitą. Visai kitas reikalas. Jų dar pagamins daugiau — tada ir daugiau atsiųsiu.

Nieko neišdegus su dėstymu Kaune, vis tiek planuojava šįmet vėl atskristi į Vilnių ir Lietuvą. Gal į Poezijos pavasarį? Ką Tu apie tai galvoji? Gal vėliau? Pasitikiu Tavo nuomone. Juk buvai toks nuostabiausias pasaulyje gidas Vilniuje! Be Tavęs būtume su Birute turėję gerokai pasiplūkti… Ačiū Tau už tai. Kai atlėksi Kanadon, aš Tave galėsiu pavežioti. Pameškeriosime Dainavos ežerėlyje ir kur nors toliau, į Siaurės ašigalio pusę, kur tiktai indėnai meškerioja.

Pasveikink labai labai Rūtą. Ačiū, už jos laišką, parašytą tokiom dailiom ir mažytėm raidėlytėm. Daili ir pati rašytoja kaip Tu man sakei: už tai ir vedžiau ją … Finis coronat opus, — prisiminiau iš senų lotyniškų laikų. Šiuo kartu gal ir užteks. Perduok glėbius linkėjimų visiems, kuriuos buvau susitikęs Vilniuje, ir, žinoma, pačiam Vilniui ir, dar kartą, Tavo namiškiams. Spaudžiu dešinę ir kairę. Tavo — Henrikas II 22 Kanada Mielas Liudvikai, ačiū už ilgą ir nuodugnų laiškąįdedu dar menką dovanėlę, kad išgertute ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio gero vokiško alaus į visų mūsų sveikatą.

Man buvo smagu skaityti, kad abu su mano bendravardžiu Henriku Čigriejum išgėrėte į mano sveikatą. Judu abu geros širdies ir gero žodžio poetai — mano poezijos broliai. Labai ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio paspininguoti kur nors Lietuvoje ir pabūti su Jumis visais. Apkabinu ir iki pasimatymo — Henrikas O buvai labiau už kitus. Dabar rašau Tau šį greitą laišką ir jaučiuosi kaltas, kad neatsakiau į Tavo laiškus, kaip derėjo.

warning.outdated.title

O, žiūrėk, Estijai pavyko pravesti panašų referendumą, ir ji jau puikuojasi naująja Estijos krona. O be to, tiesiog liūdina be galo ir krašto tie nuolatos dingstantys laiškai. Bent pusė mano laiškų niekad nepasiekė adresatų.

Argi tikrai nieko negalima padaryti, kad tokio barbarizmo apraiškos neterštų Lietuvos prestižo? Užtai į šį laišką įdedu 70 kanadietiškų. Jie Tau ir Rūtai skirti. Aišku, greitai. Tu man užsakyk tą laikraštį ir būtinai parašyk kiek tai kainuoja. Aš per ką nors pinigus Tau atsiųsiu. Dabar gana daug kas važiuos į Lietuvą. Pagaliau ir aš pats rimtai planuoju šios vasaros pabaigoje atlėkti pas jus. Velniškai pasiilgau jūsų visų: Tavęs ir visų tų, kuriuos tada aplankėme.

Ir tos dzūkų žemės, kaip Henriko Čigriejaus poezijos… Jam buvau parašęs ilgą gerą gerą laišką apie jo eilių knygą KAIP ŽOLĖS, bet laiškas dingo, o aš jokio nuorašo kaip kvailys nepasidariau… Pasakyk jam, kad jo eilės man labai arti širdies. Ir išgerkite dar kartą gero vokiško alaus mano sveikaton. Tai tiek dabar ir greitai. Vešiu laišką atiduoti Tavo motinai.

Ji pas Seseles ir ryt perpiet iš ten išvažiuoja į aerodromą arba orauostą. Parašyk, kaip jie atrodo. Pridedu ir savo nuotrauką, darytą niekieno kito, bet mažojo Mariuko. Kažkada šią žiemą ar pavasario pradžioj. Apkabinu jus visus ir tikiuosi greitai tai pakartoti jau nebe ant popieriaus, bet tikrai, fiziškai.

Iki pasimatymo. Jeigu sutiksi kokį pažįstamą —sakyk, kad sveikinu iš visos esybės savo. Tavo Henrikas Lasalle-Montreal; Nutildė rinkimai, nutildė bjauri ir ilga žiema, nutildė ir šaltas, niekam netikęs pavasaris, pagaliau nutildė ir visokie mažesni bei didesni negalavimai.

Kelis mėnesius nieko nerašiau: nei laiškų, tai mes mesti numesti svorio eilių, net nei vertimų nedariau. Tik NL reikėjo kas antrą savaitę žinių iš Lietuvos ir pasaulio rašyti. Ir nusibodo iki gyvo kaulo… Tau skubu parašyti, kad pagaliau nutariau ir aš skristi kartu su Birute ir Gintaru taip, Gintaru, nes jis labai nori pamatyti tą mūsų Lietuvą į Vilnių ir Lietuvą.

Birželio 9 d. Tave pamatyti tai labai labai norėsime. Nebūtinai pasitikti, pasitiks Vytautas, atvažiavęs iš Kauno tenai ir būvosime pagrindinai. Bus daug kuo pasidalinti — daug visko atsitiko, ypač Lietuvoje. Kurį laiką jaučiausi vienišesnis negu bet kada… Susiskambinsime. Siunčiu laišką Tavo tėvų adresu, nes Ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio adresą kažkur nukišau ir greitomis negaliu atrasti. Tų laiškų kalnas susidėjo, o pedantas gerąja prasmedeja, nesu. Reikėtų kiek to vokiško kraujo… Daug daug linkėjimų lekia su šiuo laišku — prieš lėktuvą — Tavo tėvams, Aušrai, Rūtai ir Tau pačiam o taip pat visiems kitiems, mažiau ir daugiau pažįstamiems, bet lygiai branginamiems.

Iki pasimatymo! Tavo ir Jūsų Henrikas Trauks kažkokį nervą iš danties. Taigi nervų nuraminimui ir numarinimui rašau Tau laišką. Esu dar visas — siela ir kūnu — ne tuo mėsiniu, bet tuo ažūriniu — su jumis visais. Sėdžiu dabar sumirkęs savo prakaituose ir kalbuosi su tom daugiabučiuose gyvenančiomis keistomis kregždėmis kurias Tu matei. Nesupranta lietuviškai nič nieko!

ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio

Audra praūžia, miškas lieka… Širdis gi nemeluoja. Tai poetės atgailos žodžiai. Nebarkime Salomėjos, — ji nekalta. Atsigręžkime į dabartinį mūsų teatrą, o gal, tiksliau sakant, į Vilniaus teatrus, su kurių režisieriais yra siejamas Lietuvos teatro atgimimas.

Penketą metų dirbusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Skiemonių vidurinėje mokykloje Anykščių r. Seliukaitė buvo Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, m.

Vadovaujant I. Seliukaitei Lietuvos kraštotyros draugija tapo viena svarbiausių etninės kultūros srityje veikiančių visuomeninių organizacijų. Pagrindine savo veiklos kryptimi draugija laikė vietos žmonių įtraukimą į savo krašto kultūros, istorijos, gamtos paveldo medžiagos rinkimą, tyrinėjimus, vietos tapatumo, tradicijų išryškinimą ir gaivinimą, surinktą medžiagą panaudojant švietimo ir kultūros veiklose.

Ryškiausiu tokio darbo pavyzdžiu yra žinių apie išnykusius ir nykstančius kaimus rinkimo ir kaimų istorijų rašymo organizavimas, išleistos dvi knygos, parengta per tūkstantį rankraštinių istorijų.

Seliukaitės iniciatyva ir jai vadovaujant organizuotos 25 kompleksinės ekspedicijos po įvairias Lietuvos vietoves. Drauge su Etninės kultūros draugija surengtos ekspedicijos ir į Mažąją Lietuvą, lietuvių etnines žemes - Punską ir Seinus, Pelesą.

Jų rezultatas - parengtas ir Lietuvos nacionaliniam muziejui saugoti perduotas beveik 3 tūkst. Ji ir pati paskelbė per straipsnių kraštotyros monografijose, spaudoje, taip pat sukūrė scenarijus keliems dokumentiniams kino filmams, televizijos laidoms.